Praeitų metų pavasarį žiūrinėjau vaikinų anketas ir viena iš jų – Ruslano – krito į akį. Parašiau. Atsakė. Intrigavo jau vien tai, kad gyvename visai netoli vienas kito. Pabendravus paaiškėjo, kad abu esame nusivylę meile, patyrę nesėkmingai pasibaigusius santykius. Kai po kurio laiko apsikeitėme telefonais ir pasikalbėjome, širdelė pradėjo virpėti, bet vis save nuteikinėjau nieko nesitikėti, kad vėliau netektų nusivilti.
Galop Ruslanas pakvietė susitikti. Važiuodama į pasimatymą jaučiausi lyg mokinukė – tokia naivi, drovi, išsigandusi. Pasimatymas praėjo puikiai, kalbėjomės lyg seni pažįstami, ilgai nematę vienas kito. Jau po pirmojo pasimatymo grįžusi namo jaučiau, jog tai JIS. Ruslanas sakė, kad jautė lygiai tą patį. Kitą dieną vėl susitikome ir nuo tada nebesiskyrėme. Susipažinome su vienas kito šeimomis, viskas buvo taip šilta ir artima.
Vieną vasaros vakarą Ruslanas pasipiršo. Labai pasimečiau, nors ir laukiau šio žingsnio. Nieko niekam nesakę praleidome nuostabią atostogų savaitę prie jūros. Tada galutinai įsitikinome, jog nebesiskirsime. Širdyje buvo taip džiugu, kad tiesiog pražydau. Ir štai dabar jau septyni mėnesiai, kai mes – vyras ir žmona. Ačiū Draugas.lt, kad čia atradome laimę, kurios taip ilgai ieškojome.
Fotografė Daiva Šarėjienė www.daivafoto.lt