Su šypsena prisimenu, kaip užsimezgė mūsų draugystė, tad norėčiau šia istorija pasidalinti su jumis. O buvo taip: atvykusi studijuoti į Vilnių užsiregistravau Draugas.lt pažinčių svetainėje, nes neturėjau nei vaikino, nei draugų svetimame mieste. Tuo metu maniau, jog tai geriausias susipažinimo būdas.

Ši svetainė man, keturiasdešimt penkių metų našlei, buvo paskutinė viltis susirasti artimą sielą. Norėjosi žmogučio, su kuriuo kartu galėtume toli ir ilgai eiti gyvenimo keliu. Jeigu atvirai, ieškojau penkerius metus ir buvau beprarandanti viltį, kai vieną šaltą žiemos vakarą lakoniška žinute pakalbinau vieną vyriškį. Vytauto anketa, nors ir be nuotraukos, mane sudomino.

Vis galvojau parašyti mūsų nepaprastą meilės istoriją, bet vis atidėliojau, o dabar pasitaikė puiki galimybė savo laime ir meile pasidžiaugti bei pasidalinti su kitais. Svetainėje Draugas.lt su pertraukomis buvau praleidusi apie dvejus metus, bet patyriau daugiau nusivylimo netikusiais pasimatymais nei malonių akimirkų.

Jei kiek daugiau nei prieš metus man kas nors būtų pasakęs, kad mylimą žmogų rasiu internete, būčiau garsiai nusijuokusi ir atkirtusi, kad virtualioje erdvėje galima rasti viską, išskyrus tikrąją meilę. Paklausite, kodėl visgi surizikavau užsiregistruoti pažinčių svetainėje? Jaučiausi vieniša, nes ant nosies buvo Kalėdos – gražiausia ir džiaugsmingiausia metų šventė.

Prieš kelis metus, baigusi vidurinę mokyklą, išvykau į Angliją užsidirbti pinigėlių studijoms universitete. Kuomet grįžau namo po daugiau nei metų, praleistų toje šalyje, negalėjau rasti sau vietos. Vieną vakarą, neturėdama ką veikti, įsijungiau kompiuterį ir pramogos dėlei užsiregistravau Draugas.lt svetainėje ir įkėliau keletą savo nuotraukų. Kadangi po savaitės turėjau važiuoti studijuoti į Vilnių, anketoje nurodžiau, jog esu iš sostinės.

Praeitų metų pavasarį žiūrinėjau vaikinų anketas ir viena iš jų – Ruslano – krito į akį. Parašiau. Atsakė. Intrigavo jau vien tai, kad gyvename visai netoli vienas kito. Pabendravus paaiškėjo, kad abu esame nusivylę meile, patyrę nesėkmingai pasibaigusius santykius. Kai po kurio laiko apsikeitėme telefonais ir pasikalbėjome, širdelė pradėjo virpėti, bet vis save nuteikinėjau nieko nesitikėti, kad vėliau netektų nusivilti.

Viskas prasidėjo nuo žinutės Draugas.lt svetainėje. Galbūt, jei žinutė būtų skambėjusi „labas, ką veiki?“, viskas būtų buvę kitaip, bet Romualdas man atsiuntė fantastišką pasaką be pabaigos. Istorija buvo išties labai kūrybinga, taigi nutariau sugalvoti jos tęsinį ir nusiųsti jam. Taip ir prasidėjo mūsų bendravimas. Visą mėnesį aktyviai susirašinėjome, nekantriai laukdavau kiekvienos jo žinutės.

Vieną dieną tarp šūsnies kitų vaikinų laiškų gavau žinutę nuo Kęstučio. Jis man parašė per klaidą, ieškodamas vienos merginos, su kuria bendravo virtualiai kitoje svetainėje. Tai buvo vaikinas iš mano miesto – Alytaus, tačiau visai nematytas. Aš jam, kaip ir visiems tuo metu, atrašiau vien iš draugiškumo. Vėliau sekė dar keli bereikšmiai laiškai, kol galų gale apsikeisdavome tik virtualiomis šypsenėlėmis.